Dažniausiai teko čia lankytis žiemą, bet labai gerai atsimenu vieną ekskursiją po Užupį. Tada tikrai buvo saulėta! Tiesą sakant, jokio skirtumo koks būna oras, man čia visada patinka sugrįžti.
Šįkart vėl atskridote ne tam, kad pasivaikštinėtumėte po Vilnių. Nacionalinės iniciatyvos „Moterys ir technologijos. Women and Technology“ kvietimu skaitėte paskaitą ir pristatėte savo knygą „Madi. No Excuses!“ („Madi. Jokių pasiteisinimų!“). Tokios minutės, kai galite viena pasėdėti terasoje ir išgerti arbatos, tikrai nėra dažnos?
Gal jums tai atrodys juokinga, bet sėkmę suprantu taip: savo gyvenimu nesikeisčiau su niekuo šioje planetoje. Kiekviena diena man yra kaip atostogos, kiekviena – kartu ir darbo diena, bet aš mėgstu savo darbą.
Nuolatos lankausi naujose vietose ir susitinku su naujais žmonėmis. Vien tai man jau yra ir pramoga, ir poilsis. Man nuolatos reikia būti pasiekiamai, nes esu mentorė 26 tūkstančiams žmonių iš viso pasaulio. Toks mano pasirinkimas, net jei tenka visada būti prisijungus internete. Taip galiu padėti, įkvėpti žmones ir matyti vykstančius pokyčius bei prie jų prisidėti.
Tikrai nelabai dažnai galiu taip sėdėti gryname ore, atsukusi veidą saulei ir giliai kvėpuodama. Tačiau galiu ištrūkti trumpam ir greitai greitai pakvėpuoti. Dešimties minučių man pakanka baterijoms „perkrauti“.
Tik neseniai išlipote iš lėktuvo, daug keliaujate ir daug bendraujate, bet, panašu, lengvai Jūsų nenuvarginsi. Ne be reikalo Jus pravardžiuoja energijos cunamiu. Kas yra Jūsų energijos šaltinis?
Nuolatos vykstu į Indiją, savo tėvo gimtinę, nes iš ten – mano dvasinės jėgos ir energija. Kai būnu Anglijoje, Indijos man labai trūksta. Manyje dera tiek Vakarų, tiek Rytų kultūros, – britų „entreprenerės“ arba socialinės verslininkės mama yra iš Austrijos (senelis iš mamos pusės – lenkas), o tėtis kilęs iš Šiaurės Indijos. M. Sharma su keturiomis seserimis gimė ir augo Jungtinėje Karalystėje, todėl save vadina eurazijos kultūrų mišiniu. –
Kai dirbome su jaunaisiais„ entrepreneriais“, visi popieriuje turėjome nupiešti save bei savo vietą gyvenime. Pasakęs, kad mano piešiniui kai ko trūksta, vienas jų ant mano lapo aplink mane nupiešė geltoną ratą ir saulės spindulius. Jie mane laiko energijos šaltiniu.
Ir tai išties keista, kaip žmonės mane jaučia. Su laiku pati supratau savo galias ir ypatingą energiją, kurią skleidžiu. Labai dažnai po kalbos ar prezentacijos prie manęs prieina žmonės ir paprašo, kad juos apkabinčiau. O juk apkabinimas ir yra noras pasidalyti energija! Tada suprantu, kad mano kalba bent vieną žmogų pasiekė ir galbūt jo gyvenimas pasikeis į gera, o mano diena šioje žemėje nenuėjo veltui. Tai yra mano filosofija, ji – ir mano energijos šaltinis bei stimulas veikti.
Bet kai grįžtu į namus ir uždarau duris, tada tarsi atsijungiu nuo šio energijos šaltinio. Galiu miegoti valandų valandas, taip atgaunu jėgas. Kai atsikeliu ir išeinu į žmones, stengiuosi jiems atiduoti kuo daugiau, kiek tik galiu.
„Žiauru tai sakyti, bet moteris turi suvokti, kad ji šiame kelyje yra viena“
Viskas skamba neįtikėtinai gražiai, skeptikams – netgi per gražiai. Tačiau, gerbiama Madi, Jūsų gyvenime buvo metas, kai buvote pasimetusi, išsigandusi ir bejėgė.
Labai gerai atsimenu tą momentą, kai energijos išvis neturėjau ir bejėgė gulėjau ant grindų, o mano vyras laikė koją įrėmęs man į pilvą. Skamba žiauriai, bet tai buvo akimirka, kai supratau vieną dalyką. Per visą gyvenimą žmonės dažnai man kartojo, kad esu nieko verta, nieko negaliu, nes esu moteris. Aš negalėjau būti pirma, pati geriausia. Kad ir ką daryčiau, buvau antra pagal gerumą, nes gimiau mergaite.
Tada gulėdama ant grindų, kai iš skausmo negalėjau nei kvėptelėti, nei pajudėti, suvokiau turinti tik vieną pasirinkimą – gulėti ant grindų ir visą gyvenimą likti auka arba atsikelti ir ryžtis pokyčiams. Man prireikė dviejų dienų, kol sugebėjau atsikelti ir pasiėmus du mažamečius vaikus išeiti, – šį rudenį 54 metų sukaktį minėsiančiai M. Sharmai tuo metu buvo 29-eri, o dukterims penkeri ir treji. Per knygos prezentaciją ji iš iškėlė savo anūko batelius. Šiam jau šešeri, bet kūdikio bateliai moteriai primena jaunėlės dukters žodžius, kad ji daugiau nebenorinti gimdyti vaikų tokiame pasaulyje. M. Sharmai bateliai primena nenustoti siekti permainų. –
Šią istoriją ilgai, apie dešimt metų, slėpiau, kol kažkada atsidūriau prieš moterų auditoriją, kuriai tada, būdama sėkminga verslininkė, rėžiau įkvepiančią kalbą. Apie tai, kaip pradėjau verslą savo namų virtuvėje nuo dvylikos samosų (indiškų pyragėlių su daržovių, vaisių, sūrio ar kitu įdaru – red.pastaba) per dieną iki dešimties tūkstančių pyragėlių per savaitę, dviejų fabrikų ir 35 pastovių darbuotojų, visi jų ilgą laiką buvo bedarbiai.
Tada gavau daugybę apdovanojimų, sulaukiau daug visuomenės, politikų ir žiniasklaidos dėmesio ir buvau kviečiama dalytis patirtimi, – prieš keletą savaičių tarptautinei organizacijų grupės „Madi Group“ vadovei M. Sharmai pasauliniame Moterų ekonomikos forume suteiktas Dešimtmečio Moters titulas. –
Viena iš tų moterų, klausiusių mano kalbos, pasakė „Madi, Jūsų istorija tikrai nuostabi, bet jūs nė neįsivaizduojate, ką reiškia likti vienai su vaikais, kai patyrus prievartą namuose, nebeturi pasitikėjimo savimi, kai nebetiki savo jėgomis, nes vargiai gebi apmokėti sąskaitas ir pasirūpinti vaikais“.
Man tai buvo lūžio akimirka, kai prisipažinau „bet aš labai gerai jus suprantu“. Šioms moterims pirmąkart papasakojau savo istoriją, nes anksčiau to gėdijausi, mes visos kartu apsiverkėme.
Tada joms pažadėjau, kad visada užlipusi ant scenos ir sakydama kalbą, kad ir apie ką ji būtų, prisipažinsiu, kad esu išgyvenusi smurtą namuose ir taip didinsiu visuomenės išprusimą šiuo klausimu. Aš šio pažado laikausi. Tik liūdniausia, kad smutas namuose nesiliauja. Visuomenė tai toleruoja ir leidžia tam toliau vykti.
Labai keista tai sakyti, bet vyro smurtas – geriausia, kas man galėjo nutikti. Šiandien nebūčiau ten, kur dabar esu, jeigu buvęs sutuoktinis manęs tada nebūtų kone mirtinai uždaužęs. Tiesiog toliau kaip namų šeimininkė būčiau atlikusi savo pareigas, rūpinusis namais, vyru, vaikais ir neatradusi savy jėgų kažką keisti. Jis mane privertė ištrūkti, tapti nepriklausoma ir stipria moterimi.
Teoriškai ši istorija labai įkvepia, bet jei esi ta sudaužytoji ir užguitoji, kaip realiai tau nueiti tuos žingsnius nuo bejėgės iki savo stiprybę suvokiančios bei savo jėgomis pasitikinčios moters?
Dažnai kaimynai, artimieji ir draugai žino ar nujaučia, kas vyksta tavo šeimoje, bet nesikiša. Daug lengviau nusisukti, nei įsikišti. Jeigu nežinot, ką daryti, bent jau paskambinkit policijai!
Kai vyras mane namuose spardė, daužė ir tampė po namus, aš verkiau ir šaukiau, mano penkiametė duktė klykė iš siaubo. Tą saulėtą dieną mūsų kaimynai su vaikais buvo lauke, bet niekas neatėjo mums į pagalbą.
Žiauru tai sakyti, bet moteris turi suvokti, kad šiame kelyje ji yra viena. Nors tave sups šeima ir artimieji, niekas tau nepadės. Pirmiausia pati turėsi sau padėti. Iš savo patirties galiu pasakyti – svarbiausia žengti pirmą žingsnį.
Kokį žengėte Jūs?
Nuėjau pas šeimos gydytoją. Jis man pasakė tiesiai – tai nesiliaus. Galite pasiūlyti vyrui kreiptis pagalbos į šeimos konsultantus, jei jis atsisakys, vadinasi, nepripažįsta turįs problemą. Kai mano vyras atsisakė, supratau, kad turiu išeiti.
Pats pirmas žingsnis link pokyčių būna apsisprendimas palikti smurtautoją. Jis reikalauja daugiausia jėgų ir stiprybės, bet šiomis dienomis Europoje tokioms moterims suteikiama pagalba ir galimybė apsistoti prieglaudose, o aš tada teismo sprendimo laukiau namuose su smurtaujančiu vyru.
Taigi dėjus pirmą žingsnį, svarbu dėti kitą ir dar kitą, eiti toliau. Čia kaip su kūdikiais, jie juk nepradeda iškart bėgti. Aš irgi nesakau, kad reikia bėgti ar per naktį pakeisti gyvenimą.
Man prireikė 25 metų, kad tapčiau stipria, kad valdyčiau vienuolika įmonių, dalyvaučiau Europos politiniame gyvenime (M. Sharma, Didžiosios Britanijos ministro pirmininko paskyrimu, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete atstovauja šios šalies darbdavių interesus – red.pastaba) ar viešai kalbėčiau apie savo patirtis.
Kiekvienos moters kelias vis kitoks, bet juo eiti gali tik vienu metu žengdama po žingsnį. Ką galiu aš padaryti, kad smurtas namuose liautųsi? Sakydama kalbas įvairioms auditorijoms, priversti žmones pasijausti kaltais dėl šios neteisybės. Prievarta, kurią namuose vykdo moterys ar vyrai, turi liautis. Jeigu nusisukate ir ignoruojate šią problemą, jūs irgi esate kalti.
Tai turi baigtis. Kodėl? Nes tai neteisinga, tai sukelia milžiniškų psichologinių problemų augantiems vaikams, uždaro visuomenę nesibaigiančiame prievartos rate. Tai kenkia ekonomikai. Smurtą patiriantis žmogus, negali visiškai susikaupti prie darbo užduočių, nes jis mąsto, kas bus, kai jis grįš namo, kas nutiks jo vaikams.
„Suaugę bandysim ir krisim, bet dėl to neturime sustoti“
Madi, kokius žingsnius žengėte toliau, kai išdrįsote pasisakyti gydytojui, apsisprendėte skirtis ir kreipėtės į teisininkus? Kas jums padėjo ar patarė pradėti savo verslą?
Mano buvęs vyras mokėjo tiek alimentų, vienu svaru per daug, kad neturėčiau teisės gauti socialinės pašalpos. Prisimenu, piniginėje turėjau penkiasdešimt pensų, dar reikėjo su dukterimis išsimaitinti dvi savaites.
Nuėjome į prekybos centrą, mano jaunėlė, pamačiusi ten pardavinėjamas samosas, sako „mama, jos atrodo siaubingai, tavo daug geresnės“. Man kilo idėja. Sugrįžusi namo iš keturių produktų pagaminau samosų ir nunešiau į netoliese esančią parduotuvę.
Savininkas anglas atsisakė jas priimti, nes, anot jo, tokių pilna indų gyvenamame rajone. Tikinau norinti baltiesiems pasiūlyti tikro indiško maisto, nes jie į indų parduotuves neužsuka. Jis vis tiek sakė „ne“, bet tai mane privertė dar atkakliau įtikinėti: pabandykite, neparduosite – nieko man nemokėsite. „Jeigu esi tokia kvaila, kas man!“ – parduotuvės savininkas galiausiai nusileido.
Jam palikau dvylika samosų, o kitoje parduotuvėje – keturias. Kitą dieną telefono atsakiklyje radau žinutę, kad jis laukia naujos samosų partijos. Taip prasidėjo mano verslas, o šitas užsispyręs vyras buvo vienas mano lojaliausių klientų, kuriam vis dar tiekdavome indišką maistą, kai šis jau dideliais kiekiais buvo parduodamas prekybos tinkluose ir lėktuvuose – Madi bekalbėdama iš didelės rankinės išsitraukia maišelį su pinigais, siekdama susimokėti už arbatą. Kavinė ruošiasi priėmimui, todėl paprašė atsiskaityti anksčiau. Tame maišelyje guli perlenktas banknotų ryšulys. Litų. Moteris juos išsaugojo nuo praėjusių kelionių į Lietuvą. Vykdama į svečias šalis, kaip paaiškina, visada turi grynųjų, kad galėtų atsiskaityti už taksi. Šis atsitikimas su litais sukelia juoko bangą. –
Taigi grįžtant prie atsisakymo arba kliūčių, Jus tai įkvepia, tada būtinai turite įrodyti, kad neįmanoma yra įmanoma?
Tam prireikė laiko. Dabar, tik dabar tai galiu. Kai išgirstu „ne“, tada turiu atrasti būdų tai padaryti iš principo.
Ta vieno žingsnelio vienu metu filosofija galioja tiek mano gyvenime, tiek versle. Man, neturinčiai jokių mokslo diplomų ir neįgijusiai jokių kvalifikacijų, vienišai motinai ir dar priklausančiai etninei mažumai, tapti tuo, kuo esu, yra labai daug.
Dėl to taip puolate CV, nes be šio popieriaus lapo galėjote atsidurti visuomenės užribyje?
Moterys retai gali pasigirti tokiais CV kaip vyrai, jeigu dėl vaikų pristabdo karjerą. Milijonai ir milijardai moterų pasaulyje kenčia todėl, kad elitas nesupranta jų problemų.
Per savo trečiajį TEDx kalbėjau apie gyvenimo aprašymą. Mano naujoji knyga taip ir vadinsis „No Excuses. No CVs“ („Jokių pasiteisinimų. Jokių CV“). Užlipusi ant scenos suplėšiau gyvenimo aprašymą. Jums reikėjo pamatyti to koledžo, kuriame sakiau kalbą, direktoriaus veidą. Kaip kažkas drįsta tą daryti!
Tada paaiškinau: politikui nereikia CV. Supermenui irgi nereikia CV. Visi tie, kurie sukėlė finansinę krizę, turėjo CV su moksliniais laipsniais, ir jie toliau dirba šioje srityje. Kai ieškote gyvenimo partnerio, jums nereikia jo gyvenimo aprašymo.
Peržiūrėti vienam CV skiriama ne daugiau nei 90 sekundžių. Mes net nepasižiūrime tam asmeniui į akis ir jo nepaklausiame, kaip jis galėtų padėti mūsų kompanijai augti! Tai siaubinga, mums reikia atsikratyti gyvenimo aprašymų. Jie negarantuoja, kad žmogus iš tikrųjų turi tam darbui reikiamų kvalifikacijų. Kartą rengiau mokymus Kroatijoje.
Vienas vyras kalbėjo sudėtingais techniniais terminais, kol jo paprašiau man paprastais žodžiais paaiškinti, kokios pagalbos jam būtent reikia. Pasirodo, jo IQ siekia 260, bet jis yra bedarbis. O taip nutiko todėl, kad jis yra autistas, turi bendravimo problemų, nesugeba tinkamai perteikti savo minčių. Šiam vyrui padėjau puikiai įsidarbinti su nuolatine sutartimi įmonėje ir dalyvauti milijoniniame projekte, nuo kurio pelno jis gaus papildomą procentą, o aš gausiu komisinių, kurie man leis padėti kitiems.
Visuomenė tokius žmones tuojau pat nurašo. Ji ir mane būtų nurašiusi vien todėl, kad neturiu jokių kvalifikacijų ar CV.
Kas jums padėjo atsidurti ten, kur dabar esate, o ne visuomenės paraštėse?
Gebėjimas žengti į priekį po žingsnelį, mokytis tiesiog darant, procese. Žinojau, kaip gaminti samosas, bet neįsivaizdavau, kaip jas parduoti, kaip įsteigti kompaniją. Palaipsniui mokantis ir įgyjant patirties, didėjo pasitikėjimas savimi ir savo nuojauta.
Juokingiausia, kad Vilniuje lankausi „Moterys ir technologijos“ kvietimu, o kai mane pradėjo kviesti sakyti kalbų, nemokėjau naudotis „Power Point“ programa. Iš mušamos žmonos iškart netapau į pasaulines auditorijas besikreipiančia lektore.
Visko mokiausi pamažu. Taip pat mokausi ir dabar, pavyzdžiui, klausytis. Dauguma mūsų to nemoka. Kai tai darai atidžiai žiūrėdamas žmogui į akis, girdi jo problemą ir tada stengiesi ją išspręsti.
Mano knygoje rasite gerą frazę „Nėra jokių JIE“. Esame mes ir mes turime laikytis kartu, stengtis vieni kitus suprasti. Būtent dėl to įvyko BrExit, būtent dėl to Europos Sąjunga rizikuoja pabirti, nes niekas nenori klausytis, kiekvienas siekia daryti tai, ką jis nori.
Nesakau, kad aš visada esu teisi ir viską žinau. Galiu klysti, bet taip kalbėdama, stengiuosi žmones priversti galvoti. Kai nustojame galvoti, nebekeliame klausimų ir neieškome atsakymų.
O gal kaip tik reikia mažiau mąstyti? Dabar vis analizuojame, svarstome, logizuojame ir visada stengiamės atrodyti protingi?
Galbūt didžiausia problema ir yra ta, kad visada stengiamės atrodyti protingi, niekada neklystantys. Kalbėdama prieš auditoriją stengiuosi naudoti labai paprastus žodžius. Noriu, kad mane išgirstų ir suprastų tie žmonės, kurie yra visuomenės nustumti į užribius, nepriklauso elitui, o priveligijuotieji – pasijaustų nepatogiai, nes nieko nedaro, kad tai pasikeistų.
Mąstyti yra gerai. Blogai, kai mąstymas trukdo veikti, tada mintis yra bevertė. Mano tikslas, kurį aprašau ir savo knygoje „Madi. No Excuses!“ (knygą kol kas galima įsigyti tik internetu ir tik anglų kalba – red.pastaba), kad septyni milijardai idėjų būtų įgyvendintos.
Kiekvienas žmogus šioje žemėje privalo gauti šansą sugalvoti vieną idėją ir ją įgyvendinti. Tai turi būti jo idėja, jo supratimu, keičianti pasaulį. Norint tą idėją atrasti, pirma reikia pradėti klausytis.
Ant Jūsų vizitinės kortelės yra Mohando Gandhi citata „būk tas pokytis, kurį nori matyti pasaulyje“. Ją kartojate knygoje ir kalbose, tik dar pridedate „ir jokių pasiteisinimų!“ Teoriškai viskas labai paprasta, praktiškai – nelabai.
Pirmoje knygos dalyje yra mano istorija. Ji surašyta tam, kad kiekvienas suprastų: jeigu ji, neturėdama pinigų, reikiamų kvalifikacijų ir ryšių, tai galėjo padaryti, galiu ir aš. O štai antroje dalyje keliamas klausimas, ką ketini daryti, kad imtumeis pokyčių?
Per mokymus duodu baltą popieriaus lapą ir prašau, kad žmogus užrašytų patį svarbiausią savo tikslą. Iškart atmetu apibendrintus, tokius kaip „noriu būti laimingas, turtingas“, nes toks esate, palyginus su Sirijos gyventojais. Tai turi būti pats svarbiausias dalykas, dėl kurio kelsitės kas rytą ir nepailsdami veiksite.
95 procentai žmonių šios užduoties neatlieka. Jų lapas taip ir lieka tuščias. 95 procentai žmonių, nežino, ką nori daryti su savo gyvenimu! O kai nežino, tiesiog leidžiasi nešami srovės. Net jeigu pradėsite galvoti, tai nereiškia, kad bus lengva atsirinkti iš gausybės idėjų.
Štai kodėl prie kiekvienos knygos nugarėlės yra pritvirtintas karoliukas, – spalvingus karoliukus iš Murano stiklo į juosteles supina tibetiečių moterys. Tai yra simbolis, tremtyje Indijoje gyvenantiems tibetiečiams primenantis neprarasti vilties, kad jie kada nors su Dalai Lama grįš namo. –
Nėra vienodų karoliukų, nes kiekvienas žmogus yra unikalus. Ir kiekviena idėja, kurią išsigryninate, taip pat – unikali. Šis Įsipareigojimo karoliukas jums primins kasdien atkakliai žengti po žingsnį link savo tikslo. Iš čia ir atsiranda jėgų bei energijos, kai žmogus siekia to, kas jam svarbu, kai tiki savo idėja ir savimi.
Pas mus netgi bijoma kalbėti apie nesėkmes. Nelengva pralaimėti, bet reikia iš nesėkmės pasimokyti, tada bandyti vėl ir vėl. Po aštuonerių metų nuoseklaus ir sėkmingo augimo mano įmonė bankrutavo, praradau viską, nes pasitikėjau valstybės skirtu konsultantu. Jis į bankrotą nuvarė ne tik mano, dar keturis sėkmingus socialinius verslus.
Mes kūdikystėje krentam ir krentam, bet nenustojam bandyti, nes niekas mums nesako, kad nepasiseks. Suaugę bandysim ir krisim, bet dėl to neturime sustoti. Juk vairuodami automobilį, tik kelias sekundes žvelgiame atgal, o visą laiką žiūrime į priekį.
Taip ir su praeitimi, reikia nustoti žvalgytis atgal. Užmerkę akis, turime matyti kur link einame. Jei nematome, niekada ten nepateksime. Jeigu apie tai svajojame, tada konkretizuojame, tuo tikime ir žingsnis po žingsnio link jo einame, galiausiai tai realizuojame.
Todėl būkite atsargūs, kai ant tuščio poperiaus lapo rašysite tą patį svarbiausią tikslą, nes garantuoju – jis išsipildys. Jau išdalinau per trisdešimt tūkstančių karoliukų. Kodėl taip akcentuoju skaičius? Nes kasdien priartėju prie savo – septynių milijardų idėjų – tikslo, nors kažkada nė neįsivazidavau kaip šis skaičius atrodo. Tai nereiškia, kad kiekvienas, gavęs karoliuką, savo idėją įgyvendina, bet tikrai daugeliui jis pakeičia gyvenimą. Štai kodėl jis toks svarbus ir galingas.
O kur Jūsų Įsipareigojimo karoliukas?
Aš ne tik kalbu. Pati darau viską, apie ką pasakoju ar ko mokau kitus. Galiu pasakyti, kaip tai veikia. Sugebu Visatos paprašyti ko nors kitiems, ne sau, ir tai nutinka, – atsakydama į klausimą, M. Sharma parodo prie rankinės pritvirtintą juodo stiklo su raudonais taškais karoliuką. –
Pastaruoju metu mąsčiau, kad noriu prisidėti prie vandens projektų Indijoje. Šiandien sutikau moterį iš Indijos, kuri tuo užsiima. Kol grįšiu į namus, esu tikra, jau turėsiu projektą ir kontaktų, kuriems jį pasiūlysiu. Šis projektas bus naudingas ir Indijai, ir socialiniam verslininkui, kuris jį įgyvendins.
